Nušvitimai

Šiandien pabudau, parūkiau prie lango, išgėriau meškos alaus ir supratau, kad gyvenimas ne toks jau blogas. Na, bent jau tol, kol aplink mane sukasi tokie šaunūs žmonės kaip Linelis, Žuvinas, Ūla, Markas, Eglė ir sąrašą dar galima būtų plėsti, bet atrodo, šiandien išmokau gana svarbią pamoką. Nereikia būt turčium, kad būtum laimingas. Visą savaitę vaikščiojau surūgęs vien dėl to, kad neturėjau pinigų. Vakar iš motinos gavau 10 litų ir visai neblogai praleidau laiką. Regis, paprašyti kartais nėra jau taip blogai. Be to, ne už ilgo prasimanysiu pinigų kitais būdais (žinoma, jei sistema eilinį kartą manęs neišdurs). Ne piniguose laimė. Na... Atvirai sakant, nežinau. Galbūt juose, tačiau nereikia verkti, jei jų neturi. Būna dienų, kai babkės nukrenta tau ant galvos iš dangaus. galbūt tai nėra daug, galbūt tu nesijauti laimingas, bet jei nors kiek pasistengi ir pajudini savo tingų pasturgalį, tave aplanko šviesa. Aišku, nirvanos nepatyriau. Ne, gink Dieve, bet bent jau apsipratau ir supratau, kur ir su kuo yra gerai.

The Road arba daina, kurią šiandien parašiau iš nuobodulio per lyginamosios politikos paskaitą

the road I'm going
a one i'm lost in
a one i have have been
too fucking long

the wheel in my hands
have they grown togehter
the answer's forever
that's how it ends

white lines on the pavement
like cracks in my brain
i follow and lose them again
and again on the pavement

my feelings are cold
like drops on the galss
or cruel black mass
which looks like a road

the hopes are so distant
like blurry headlights
all of the peaces
all of the fights
come to the fiction
while on the road
while failing at living
alone in the road

Viena tų dienų

Regis, grįžta senas geras pažįstamas jausmas - be pinigų, be nuotaikos, be tikslo. Aukštojo mokymo ir apskritai visokios kitokios konslageriškos prigimties įstaigos iščiulpia iš žmonių po atostogų likusį gyvybiškumą, kūrybiškumą ir suvaro juos atgal į gyvulių ganyklą, kur vargšeliai arba teka palei srovę ir daro, ko iš jų reikalaujama, arba yra paskerdžiami. Jaučiu, kaip ne už ilgo kirvis švystels man virš sprando. Dar visai nieko būtų laikas nuo laiko atsipūst geroje draugų kompanijoje, tačiau iki mėnesio galo neturėsiu JOKIŲ pajamų. Faina. 20-metis ambalas sėdi be darbo, nes jo net į Čili dabar niekas neims. Tik jau ne su tokiu grafiku ir apskritai - su pusiau baigtu aukštuoju. Bet čia jau į lankas. Reikia grįžti prie pagrindinės temos: kodėl AŠ nekenčiu, kad viskas kartojasi. Per dvejus mokymosi universitete metus iš tiesų pradėjau į gyvenimą žiūrėt truputį kitaip. Ėmiau reikalauti iš jo daugiau sau, nes nusibodo klausyt visų iš eilės. Deja, kaip parodė gana nauja patirtis, ėjimas prieš sistemą tau nieko neduoda, netgi atima, tačiau tu bent gerbi save. Esi biednas ir apgailėtinas, bet pažengęs bent kiek tolimiau nei galvas faršo fabriko direktoriams nulenkę kvaileliai. Nepasakosiu, prieš ką maištavau (netgi netiesiogiai) ir kaip man tai baigėsi, nes istorija graudžiai idiotiškai juokinga ir kai kam netgi nesuprantama. Noriu tik pasakyt, kad sistema yra. Nuo jos niekur nepabėgsi. Neišvengiamai įkišau galvą į dar vieno semestro giljotiną. Po šios dienos jau praėjo visas entuziazmas mokytis, o tai tik pirmoji rimta diena iš 5 mėnesių kurso. Per atostogas ėmiau planuoti gyvenimą, turėjau planą, bet pamažu imu abejoti jo tvirtumu. Tai išbandymas. Smulkios duobės ilgame kelyje. Jei jas pervažiuosiu nesulaužęs pakabos, man yra šansų gauti tai, ko noriu, o atrodo, noriu tiek nedaug. Pradėjau bendrauti su naujais žmonėmis, tačiau ir tuo jau pamažu abejoju, ar buvo verta pradėti, ką pradėjau. Manau, kad tai tik laiko gaišimas, nors pats investuoju minimaliai pastangų palaikyti kažkokius bent, vadinkime, "paviršutiniškus" santykius. Mane tai erzina - norisi gyvo ir natūralaus bendravimo, bet taip visada būna. Et.. Eina kjibeni feni tos internetinės draugystės! Geriau jau nueit su Lineliu ir Olegu olaus išgert. Smagu. Seni geri draugai. O, taip. Bet kuriuo atveju esu atviras pasiūlymams, kaip spręsti tas problemas, jei supratote, kas man yra (nes greičiausiai kaip visad nieko konkretaus nepasakiau). Ko gero mokausi iš filosofų. Atrodo, man visai gerai sekasi. Žodžiu dabar labai negera, nes prasidėjo fuckbraining'as ir jis tęsis beveik pusę metų. Kas žino - gal net be pinigų (o, taip, sumauti humanistai! pamažu tapau velnio neštu materialistu). Perkasčiau gerklę už porą litų kokiai senai bobutei. Bent jau nemėginu to slėpti... Pinigai - narkotikas. Sumauta žolė ar koksas. Nesvarbu. Svarbu, kad poveikis beveik toks pats. Pinigai keičia žmogų ne tik fiziškai (daro jį išvaizdesnį, labiau įdegusį kokiam susmirdusiam kurorte prie Viduržemio jūros, kur paprasti žmogeliai negali nuvykti, daro, be abejo, ir storesnį, nes vaikšto po junk-food'o įstaigas ir ryja viską iš eilės), bet ir morališkai. Imi galvoti ne kiek metų tau stovės, o kiek metų žmonai ir vaikams pirksi tai, ko jie iš tavęs visai teisėtai (pagal visus šiuolaikinės santuokos iš išskaičiavimo bei kitus naudos principus) reikalaus. Taip. Tie kraujasiurbiai, kuriuos meiliai vadinsi "Šeima". Aš sociopatas. Pinigai ima viršų. Nušaukite mane, jei paprašysiu iš jūsų paskolinti man penkis litus. Yra grėsmė, kad panorėsiu dar, o jums nebus kur trauktis. Atlikite tai ne dėl savęs, atlikite dėl manęs. Bloga gyventi tokioje visuomenėje, kokią patys ir sukūrėme, išmokėme savo vaikus be gailesčio prašinėti iš mūsų pinigų, be jokios sąžinės graužaties leisti juos visokiems šūdniekiams, pavertėm reklamos zombiais. Žodžiu... Jūs jau žinot, kur šios mintys nusileidžia ir apsisuka ratu šniokščiant vandeniui iš bakelio. Man reikia rasti kažkokį laimės pakaitalą, nes pinigai yra labai prabangus dalykas. Šiandien iš tiesų daug suvokiau - neturiu pinigų ir mane nori suvalgyti sistema. O, taip!

Diskusijų menas

Na va. Atėjo ir man gyvenime metas parašyt pirmąjį blogą. Aišku, nežinau, kas iš jūsų juos šiais laikais skaito, nes po jais būna durnų arba išvis nebūna komentarų, bet tai juk nesvarbu, ar ne? Juk blogo paskirtis yra užpildyti kažkokią gyvenimo spragą išliejant savo mintis ir požiūrį į pasaulį nelyginant į kokį dienoraštį bei tikėtis bent vieno komentaro tinkamai neišreklamavus savo puslapio? Taip. Lauksite ilgai, mielieji. Ir aš lauksiu. Visi lauks. Išskyrus galbūt Artūrą Račą. Tikrai. Išskirtinai paminėtina išimtis. Pats sugebu rašyt. Gerai rašyt. Man tai patinka, bet, deja, nežinau ką. Matot? Jau beveik pastraipą parašiau, o nieko dar nepasakiau. Tuoj bus kita tokia pat. Paskui dar viena ir dar, kol jums paprasčiausiai pabos skaityti. Ne ne. Juokauju. Metas parašyt kažką svarbaus.

Taigi šiandien pirmąkart nuėjau į kažkokią paskaitą savo fakultete, kuri nebuvo privaloma (paprastai į jas neinu, nes neturiu laiko klausytis užsieniečių blevyzgų ir šiaip tingiu). Aišku, išskirtinai į šią ėjau, nes kur tau tokį reginį (girdinį) praleisi - kalbėjo Radžvilas Vytautas ir Jokubaitis Alvydas. Žinot, du tokie seni filosofautojai Lietuvos. Kažkada visai protingų minčių pasakydavo. Iki šiandien. Nors... Kažkaip ir nesitikėjau iš jų daugiau. Mes augam ir keičiamės, o nauji pirmakursiai dar daug metų alps klausydamiesi jų "neva naujų" diskusijų. Anie du vis ragins juos mąstyti savarankiškai (vis suvartydami ir visaip kaip išsipyzdavodami), kol jie supras, kad tokie kaip anie du kolegos - jau senokai patys nebemąsto ir nebegali pasiūlyti nieko nauja. Bet grįžkime prie to, ką norėjau pasakyt. Šiandieninė diskusija buvo apie liberalizmo totalitarinę pusę. Apie grėsmę iš laisvės propaguotojo jam virsti despotu. Gal čia tik man, kaip būsimajam politologui, užkliuvo, bet ko gero ir daugeliui kitų jaunų veidų šiandien pasirodė, kad mielieji kolegos filosofai biškį nusipezėjo ir nepasakė nieko nauja. Už tai gavo pasityčiot iš mano menkai, tačiau pakankamai ilgai pažįstamos Rasos Navickaitės bei kitų studenčiokų, kai anie užsipuolė kaltindami ponus filosofus abstrakčiu šnekėjimu. Vytautas iškart puolė Rasą ir sutrynė ją į miltus savo piktu žvilgsniu bei kažkokiomis metafizinėmis sapalionėmis, kurių pusė auditorijos arba nesuprato arba negirdėjo arkliškai kvatodami. Anyways, bent tiek gerai, kad Jokubaitis buvo kiek taktiškesnis ir pagyrė mano draugę už įžvalgumą bei iš dalies (ar iš gailesčio po tokio Radžviliško kontraargumento) sutiko su tuo, ką ji pasakė. Turėjo būti diskusija. Įdomi diskusija, deja, jai liko apie 30 minučių iš pusantros valandos filosofų abstraktybių bei tezių paskaitos laiko. Taigi, daugiau nei pusė to tikrosios diskusijos laiko buvo sugaišinta net ne į temą laidomų skambių frazių bei triukšmo. Galų gale Radžvilas pareiškė, kad yra labai patenkintas savo šiandienos pasiekimais, tačiau jį tuoj pat iš pusiausvyros išmušė Jokubaitis pareikšdamas, kad diskusijos išvis nebuvo ar kad ji buvo šūdina (dabar nepamenu). Žodžiu, padarė kolegos šiandien kažkokį pakalbėjimą apie šį bei apie tą ir išėjo apsimesdami, kad čia viskas gerai. Aišku, nereikia jų smerkti - jiems už tai gi ko gero niekas nemoka, o tai tiesiog buvo bloga, sakykime, astrologiškai nepalanki diena sužavėti pirmakursius ir šiaip žioplius iš kitų fakultetų. Dar reiktų pridėti, kad tikrai geros diskusijos nesutalpinsi į jokį laiką, nes ji baigsis tada, kai arba abi pusės išsakys visus argumentus ir nebeturės kur toliau judėti, arba prieis kažkokį tai konsesusą, arba vieną iš jų bus tiesiog totaliai sutrinta į miltus. Iš šiandieninės net nesupratau, apie ką diskutuojama, jei išvis buvo diskutuojama. Turbūt, kad ne. Nenuostabu - juk pusę tos paskaitos prasėdėjau sukandęs dantis užtėkštu ant kaktos delnu. Juokingi man jie. O dar pamenu, kaip negalėdavau pasakyt per jų seminarus nieko rišlaus... Ką gi - vaikystė kvailystė. Laikai keičiasi, žmonės - irgi. Palinkėsiu filosofams sėkmės tolimesnėse diskusijose, kur jie galės knisti smegenis jau naujiems (to kraupaus fiasko dar nemačiusiems) studentams ir šiaip filosofiniams opusams prijaučiantiems dundukams.




Na va. Kaip pirmam kartui neblogai, ar ne? Ir šiaip manau, kad tokie žmonės, kaip Vytautas Radžvilas bei Jokubaitis Alvydas greitai nusidėvi t.y. su kiekviena karta praranda savo žavesį - išblunka ir lieka atmintyje kaip puolęs didvyris arba juokingas vaikiškas košmaras. Aišku, jų lygio turbūt nė vienas iš mūsų niekada nepasieks, bet... Manau, kad juos netgi aplenks. Šiam vakarui tikrai pakaks tyčiotis iš vargšų žmonių, kurie mums šia diskusija norėjo įskiepyti šiek tiek daugiau savimonės, bet tam tiesiog nebuvo gerų sąlygų ir tiek. Jie stengėsi. Tikrai. Mačiau tai. Nors ne... Nemačiau. Bet vis tiek už altruistišką mėginimą petakas jiems (iš 10). Dabar einu miegoti ir ruoštis rytdienos vairavimui. Iki, braliai ir sesės!