Na va. Atėjo ir man gyvenime metas parašyt pirmąjį blogą. Aišku, nežinau, kas iš jūsų juos šiais laikais skaito, nes po jais būna durnų arba išvis nebūna komentarų, bet tai juk nesvarbu, ar ne? Juk blogo paskirtis yra užpildyti kažkokią gyvenimo spragą išliejant savo mintis ir požiūrį į pasaulį nelyginant į kokį dienoraštį bei tikėtis bent vieno komentaro tinkamai neišreklamavus savo puslapio? Taip. Lauksite ilgai, mielieji. Ir aš lauksiu. Visi lauks. Išskyrus galbūt Artūrą Račą. Tikrai. Išskirtinai paminėtina išimtis. Pats sugebu rašyt. Gerai rašyt. Man tai patinka, bet, deja, nežinau ką. Matot? Jau beveik pastraipą parašiau, o nieko dar nepasakiau. Tuoj bus kita tokia pat. Paskui dar viena ir dar, kol jums paprasčiausiai pabos skaityti. Ne ne. Juokauju. Metas parašyt kažką svarbaus.
Taigi šiandien pirmąkart nuėjau į kažkokią paskaitą savo fakultete, kuri nebuvo privaloma (paprastai į jas neinu, nes neturiu laiko klausytis užsieniečių blevyzgų ir šiaip tingiu). Aišku, išskirtinai į šią ėjau, nes kur tau tokį reginį (girdinį) praleisi - kalbėjo Radžvilas Vytautas ir Jokubaitis Alvydas. Žinot, du tokie seni filosofautojai Lietuvos. Kažkada visai protingų minčių pasakydavo. Iki šiandien. Nors... Kažkaip ir nesitikėjau iš jų daugiau. Mes augam ir keičiamės, o nauji pirmakursiai dar daug metų alps klausydamiesi jų "neva naujų" diskusijų. Anie du vis ragins juos mąstyti savarankiškai (vis suvartydami ir visaip kaip išsipyzdavodami), kol jie supras, kad tokie kaip anie du kolegos - jau senokai patys nebemąsto ir nebegali pasiūlyti nieko nauja. Bet grįžkime prie to, ką norėjau pasakyt. Šiandieninė diskusija buvo apie liberalizmo totalitarinę pusę. Apie grėsmę iš laisvės propaguotojo jam virsti despotu. Gal čia tik man, kaip būsimajam politologui, užkliuvo, bet ko gero ir daugeliui kitų jaunų veidų šiandien pasirodė, kad mielieji kolegos filosofai biškį nusipezėjo ir nepasakė nieko nauja. Už tai gavo pasityčiot iš mano menkai, tačiau pakankamai ilgai pažįstamos Rasos Navickaitės bei kitų studenčiokų, kai anie užsipuolė kaltindami ponus filosofus abstrakčiu šnekėjimu. Vytautas iškart puolė Rasą ir sutrynė ją į miltus savo piktu žvilgsniu bei kažkokiomis metafizinėmis sapalionėmis, kurių pusė auditorijos arba nesuprato arba negirdėjo arkliškai kvatodami. Anyways, bent tiek gerai, kad Jokubaitis buvo kiek taktiškesnis ir pagyrė mano draugę už įžvalgumą bei iš dalies (ar iš gailesčio po tokio Radžviliško kontraargumento) sutiko su tuo, ką ji pasakė. Turėjo būti diskusija. Įdomi diskusija, deja, jai liko apie 30 minučių iš pusantros valandos filosofų abstraktybių bei tezių paskaitos laiko. Taigi, daugiau nei pusė to tikrosios diskusijos laiko buvo sugaišinta net ne į temą laidomų skambių frazių bei triukšmo. Galų gale Radžvilas pareiškė, kad yra labai patenkintas savo šiandienos pasiekimais, tačiau jį tuoj pat iš pusiausvyros išmušė Jokubaitis pareikšdamas, kad diskusijos išvis nebuvo ar kad ji buvo šūdina (dabar nepamenu). Žodžiu, padarė kolegos šiandien kažkokį pakalbėjimą apie šį bei apie tą ir išėjo apsimesdami, kad čia viskas gerai. Aišku, nereikia jų smerkti - jiems už tai gi ko gero niekas nemoka, o tai tiesiog buvo bloga, sakykime, astrologiškai nepalanki diena sužavėti pirmakursius ir šiaip žioplius iš kitų fakultetų. Dar reiktų pridėti, kad tikrai geros diskusijos nesutalpinsi į jokį laiką, nes ji baigsis tada, kai arba abi pusės išsakys visus argumentus ir nebeturės kur toliau judėti, arba prieis kažkokį tai konsesusą, arba vieną iš jų bus tiesiog totaliai sutrinta į miltus. Iš šiandieninės net nesupratau, apie ką diskutuojama, jei išvis buvo diskutuojama. Turbūt, kad ne. Nenuostabu - juk pusę tos paskaitos prasėdėjau sukandęs dantis užtėkštu ant kaktos delnu. Juokingi man jie. O dar pamenu, kaip negalėdavau pasakyt per jų seminarus nieko rišlaus... Ką gi - vaikystė kvailystė. Laikai keičiasi, žmonės - irgi. Palinkėsiu filosofams sėkmės tolimesnėse diskusijose, kur jie galės knisti smegenis jau naujiems (to kraupaus fiasko dar nemačiusiems) studentams ir šiaip filosofiniams opusams prijaučiantiems dundukams.
Na va. Kaip pirmam kartui neblogai, ar ne? Ir šiaip manau, kad tokie žmonės, kaip Vytautas Radžvilas bei Jokubaitis Alvydas greitai nusidėvi t.y. su kiekviena karta praranda savo žavesį - išblunka ir lieka atmintyje kaip puolęs didvyris arba juokingas vaikiškas košmaras. Aišku, jų lygio turbūt nė vienas iš mūsų niekada nepasieks, bet... Manau, kad juos netgi aplenks. Šiam vakarui tikrai pakaks tyčiotis iš vargšų žmonių, kurie mums šia diskusija norėjo įskiepyti šiek tiek daugiau savimonės, bet tam tiesiog nebuvo gerų sąlygų ir tiek. Jie stengėsi. Tikrai. Mačiau tai. Nors ne... Nemačiau. Bet vis tiek už altruistišką mėginimą petakas jiems (iš 10). Dabar einu miegoti ir ruoštis rytdienos vairavimui. Iki, braliai ir sesės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą