Viena tų dienų

Regis, grįžta senas geras pažįstamas jausmas - be pinigų, be nuotaikos, be tikslo. Aukštojo mokymo ir apskritai visokios kitokios konslageriškos prigimties įstaigos iščiulpia iš žmonių po atostogų likusį gyvybiškumą, kūrybiškumą ir suvaro juos atgal į gyvulių ganyklą, kur vargšeliai arba teka palei srovę ir daro, ko iš jų reikalaujama, arba yra paskerdžiami. Jaučiu, kaip ne už ilgo kirvis švystels man virš sprando. Dar visai nieko būtų laikas nuo laiko atsipūst geroje draugų kompanijoje, tačiau iki mėnesio galo neturėsiu JOKIŲ pajamų. Faina. 20-metis ambalas sėdi be darbo, nes jo net į Čili dabar niekas neims. Tik jau ne su tokiu grafiku ir apskritai - su pusiau baigtu aukštuoju. Bet čia jau į lankas. Reikia grįžti prie pagrindinės temos: kodėl AŠ nekenčiu, kad viskas kartojasi. Per dvejus mokymosi universitete metus iš tiesų pradėjau į gyvenimą žiūrėt truputį kitaip. Ėmiau reikalauti iš jo daugiau sau, nes nusibodo klausyt visų iš eilės. Deja, kaip parodė gana nauja patirtis, ėjimas prieš sistemą tau nieko neduoda, netgi atima, tačiau tu bent gerbi save. Esi biednas ir apgailėtinas, bet pažengęs bent kiek tolimiau nei galvas faršo fabriko direktoriams nulenkę kvaileliai. Nepasakosiu, prieš ką maištavau (netgi netiesiogiai) ir kaip man tai baigėsi, nes istorija graudžiai idiotiškai juokinga ir kai kam netgi nesuprantama. Noriu tik pasakyt, kad sistema yra. Nuo jos niekur nepabėgsi. Neišvengiamai įkišau galvą į dar vieno semestro giljotiną. Po šios dienos jau praėjo visas entuziazmas mokytis, o tai tik pirmoji rimta diena iš 5 mėnesių kurso. Per atostogas ėmiau planuoti gyvenimą, turėjau planą, bet pamažu imu abejoti jo tvirtumu. Tai išbandymas. Smulkios duobės ilgame kelyje. Jei jas pervažiuosiu nesulaužęs pakabos, man yra šansų gauti tai, ko noriu, o atrodo, noriu tiek nedaug. Pradėjau bendrauti su naujais žmonėmis, tačiau ir tuo jau pamažu abejoju, ar buvo verta pradėti, ką pradėjau. Manau, kad tai tik laiko gaišimas, nors pats investuoju minimaliai pastangų palaikyti kažkokius bent, vadinkime, "paviršutiniškus" santykius. Mane tai erzina - norisi gyvo ir natūralaus bendravimo, bet taip visada būna. Et.. Eina kjibeni feni tos internetinės draugystės! Geriau jau nueit su Lineliu ir Olegu olaus išgert. Smagu. Seni geri draugai. O, taip. Bet kuriuo atveju esu atviras pasiūlymams, kaip spręsti tas problemas, jei supratote, kas man yra (nes greičiausiai kaip visad nieko konkretaus nepasakiau). Ko gero mokausi iš filosofų. Atrodo, man visai gerai sekasi. Žodžiu dabar labai negera, nes prasidėjo fuckbraining'as ir jis tęsis beveik pusę metų. Kas žino - gal net be pinigų (o, taip, sumauti humanistai! pamažu tapau velnio neštu materialistu). Perkasčiau gerklę už porą litų kokiai senai bobutei. Bent jau nemėginu to slėpti... Pinigai - narkotikas. Sumauta žolė ar koksas. Nesvarbu. Svarbu, kad poveikis beveik toks pats. Pinigai keičia žmogų ne tik fiziškai (daro jį išvaizdesnį, labiau įdegusį kokiam susmirdusiam kurorte prie Viduržemio jūros, kur paprasti žmogeliai negali nuvykti, daro, be abejo, ir storesnį, nes vaikšto po junk-food'o įstaigas ir ryja viską iš eilės), bet ir morališkai. Imi galvoti ne kiek metų tau stovės, o kiek metų žmonai ir vaikams pirksi tai, ko jie iš tavęs visai teisėtai (pagal visus šiuolaikinės santuokos iš išskaičiavimo bei kitus naudos principus) reikalaus. Taip. Tie kraujasiurbiai, kuriuos meiliai vadinsi "Šeima". Aš sociopatas. Pinigai ima viršų. Nušaukite mane, jei paprašysiu iš jūsų paskolinti man penkis litus. Yra grėsmė, kad panorėsiu dar, o jums nebus kur trauktis. Atlikite tai ne dėl savęs, atlikite dėl manęs. Bloga gyventi tokioje visuomenėje, kokią patys ir sukūrėme, išmokėme savo vaikus be gailesčio prašinėti iš mūsų pinigų, be jokios sąžinės graužaties leisti juos visokiems šūdniekiams, pavertėm reklamos zombiais. Žodžiu... Jūs jau žinot, kur šios mintys nusileidžia ir apsisuka ratu šniokščiant vandeniui iš bakelio. Man reikia rasti kažkokį laimės pakaitalą, nes pinigai yra labai prabangus dalykas. Šiandien iš tiesų daug suvokiau - neturiu pinigų ir mane nori suvalgyti sistema. O, taip!